Mitai apie brangiuosius akmenis

Brangakmenių pasaulis nuo seno apipintas daugybe paslapčių, legendų ir prietarų. Atrasdami vis naujus mineralus žmonės ilgainiui prisigalvojo pačių neįtikinamiausių istorijų, priskyrė jiems tiesiog stebuklingų savybių.

Deimantais ir rubinais spindinčios indų šventyklų sienos gimdė mitus, esą senovėje brangakmeniais buvo nusagstytas pats dangus; minkštas perlų spindesys kūrė pasakojimus, esą tai - mėnulio deivės ašaros. Buvo tikima, kad kai kurie brangieji akmenys gali dovanoti amžiną jaunystę ir gyvenimą.

Sakysite, dabar tomis pasakomis niekas nebetiki? Tai - tik iš dalies tiesa. Mat legendos apie magiškas brangiųjų akmenų savybes gyvos ligi šiol. Tik jos labiau primena detektyvines istorijas apie padirbtus brangiuosius akmenis. Taigi ar iš tikrųjų jūsų perlų vėrinys - netikras?

Perlas

Būtent apie perlus galima išgirsti bene daugiausia legendų. Pirma ir dažniausiai pasitaikanti - tai gandas, esą tikras perlas - tik išaugęs jūroje, sužvejotas narų iš jūros dugno. Pavyzdžiui, prie kurios nors iš Karibų salų.

Iš tikrųjų daugiausia perlų ištraukiama iš gėlųjų vandenų. Šiuolaikinę juvelyrikos madą diktuojantys garsiausi prekiniai ženklai, tokie, kaip "Mikimoto" ir "Tiffany", daugiausiai dirba būtent su kultivuotais perlais - pastarieji yra lygesni, taisyklingesnės formos, patvaresni ir tvirtesni. Ir visai nereikia baimintis, kad perlai ilgainiui praras savo spalvą. Kai kurie Japonijoje kapavietės rasti perlai - ne jaunesni nei 1000 metų, o atrodo vis dar nuostabiai. Tad svarbiausia - mokėti juos saugoti ir tinkamai prižiūrėti. Geriau, jei perlai kuo mažiau kontaktuos su riebalais, kosmetikos priemonėmis.

Perlų klastotę gana nesunku atskirti pakrapščius jo viršutinį sluoksnį - jei po apačia tėra plastmasė, lengvai tai pajusite.

Gintaras

Tai dar Senovės Romoje žinotas akmuo, kuris iš mados neišeina niekada. Jis taip pat gana dažnai padirbinėjamas.

Jei suabejojote gintaro tikrumu - atidžiau apžiūrėkite gintarinių karolių skylutes. Jei apie jas yra įskilimų ar ištrupėjimų - veikiausiai turite klastotę. Taip pat tikrą gintarą atskirti nesunku jį pakaitinus. Padirbinys iškart paskleis nemalonų kvapą, o tikras gintaras, net ir kaitinamas aukštoje temperatūroje, išliks beveik bekvapis. Be to, natūralus gintaras, apšviestas ultravioletiniais spinduliais, įgyja žydrą atspalvį.

Tačiau nevertėtų painioti plastmasinių gintaro kopijų su natūraliu presuotu gintaru. Deja, tik nedidelė dalis randamų gintarų yra pakankamai dideli ir gali būti įkomponuoti į juvelyrinius dirbinius be papildomo apdirbimo. Daugumoje tai smulkūs akmenėliai, kurie yra supresuojami ir po to apdorojami. Apžiūrėjus tokį gintarą matosi, kad jis sudarytas iš gabalėlių, kaip skiautinis, tačiau tai vis dėlto natūralus gintaras, taigi jo energinės ir gydomosios savybės nuo to nenukenčia.

Turkis

Turkis - vienas iš tų akmenų, kurie nuo seno apipinti mistiškiausiomis paslaptimis. Tai susiję su jo savybe keisti spalvą nuo ryškiai mėlynos iki blyškiai žalios. Tačiau ši savybė nėra magiška - tiesiog turkis labai jautrus su juo kontaktuojančioms cheminėms ar kosmetinėms medžiagoms, riebalams ir net muilui.

Turkis taip pat reaguoja ir į žmogaus prakaitą - bet tik tada, kai su juo kontaktuoja nuolat ir gausiai. Taigi papuošalai su šiais brangiaisiais akmenimis gali keisti spalvą žmogui smarkiai susirgus, kai liga pasireiškia dideliu karščiavimu. Nenuostabu, jog iš senovės mus pasiekė ir mitas, esą šis akmuo pajaučia šeimininko ligą.

Paplitęs mitas, esą žaliasis turkis nėra tikras. Iš tiesų jis toks pats tikras, kaip ir mėlynasis - tiesiog šis akmuo gali būti daugybės atspalvių, varijuojančių tarp žalios ir mėlynos. Jis taip pat gali būti ir su juodais "siūleliais" - tai irgi ne padirbto gaminio požymis.

Daug mažučių turkio akmenėlių, sujungtų plastmase - taip pat veikiausiai tikri, tai taip pat įprasta juvelyrų praktika, kaip padaryti norimos formos kompoziciją iš mažų dalelių.